Karas po karo

LTKaras po karo yra toks pat neteisingas, žiaurus ir beprasmis kaip ir visi kiti karai, nes karas yra blogiausias, niekingiausias ir beviltiškiausias žmonijos išradimas. Ir visai nesvarbu, kas prieš ką kariauja – didysis prieš didįjį ar mažasis prieš mažąjį, teisingasis prieš neteisingąjį, gerasis prieš blogąjį – visi jie yra blogi ir neteisingi, nes liejamas kraujas, iš abiejų pusių žūva daugiausia nekaltųjų, niekada nenorėjusių kariauti jokių karų. Ir vis dėlto iki šių dienų jie vyksta – žmonija niekaip nepajėgia išvengti šios nelaimės ir, matyt, dar ilgai taip bus, jei apskritai žmonijos protas pasieks tokią brandą, jog pajėgs įveikti šią blogybę. Mūsų aptariamas karas yra neteisingiausias iš visų neteisingųjų, nors teisingų karų apskritai nebūna – jo vyksmą ir neteisingumą apskritai mėginta nuslėpti: nėra, niekas su niekuo nekariauja, kažkas kažką prasimano, meluoja, Imperijoje ramu, vyksta didžiosios statybos, taikus darbas. Apmeluotasis Mažasis, neturėdamas kitos išeities, vis dėlto pakėlė ginklą prieš Didįjį, tikėdamasis, kad beviltiškas jo šauksmas bus išgirstas, vildamasis, kad ten kažkur Vakaruose yra Jėga, yra Protas, yra Teisybė, yra Būtybė, kuri privalo išgirsti jo šauksmą. Mažasis nieku gyvu nenorėjo patikėti, kad tokios Jėgos, tokios Būtybės nebuvo, nėra ir nežinia, ar kada bus. O jeigu kažkas Ten ir apsimeta tokia Jėga ar Būtybe, iš tikrųjų meluoja ir apgaudinėja. Ir ne tik meluoja ir apgaudinėja visą pasaulį, bet ir save patį, sau pačiam spendžia spąstus, kurie anksčiau ar vėliau suveiks ir uždarys į akliną narvą juos pačius [p. 84].