Karalių byla dar kartą

LTProblema nėra visai nauja ir visuomenei nežinoma. Dėl jos pradėta diskutuoti dar praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje išeivijoje. Kibirkštį įžiebė istorikas ir politologas Jonas Švoba, o temą plėtojo diplomatas Pranas Viktoras Raulinaitis Draugo laikraštyje (1962, balandžio 23), iš kurio ji persimetė ir į kitus spaudinius. Ne visi išeivijos intelektualai pritarė minčiai, jog viduramžių Lietuvoje buvo ne vienas, o daugiau karalių. Antai rašytojas Vytautas Alantas karštai rėmė šią idėją, o inžinierius Jonas Rugys ir istorikas Vincas Trumpa laikėsi įsigalėjusios tradicijos. „Dr. Juozas Jakštas, kaip istorikas, išnagrinėjęs Lietuvos valdovų ir jų valstybės pavadinimo bei titulų klausimą, daro išvadą, kad didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pavadinimas yra mums primestas istoriškas palikimas. Draugas, 1963. 03. 02“ (p. 30) Šios temos nagrinėjimas kiek aprimdamas ir vėl įsiliepsnodamas tęsėsi keletą ar net keliolika metų, nepaneigiamai įrodant, kad pagoniškoje Lietuvoje karaliaus ir karalystės pavadinimai buvo visiems suprantamas ir įprastas dalykas. Lietuvoje į šį reikalą dažniausiai numojama ranka, laikant jį mažareikšmiu ir moksliškai išspręstu, o tai, kad LDK kunigaikščiai vadino save karaliais, priskiriama jų savigyros ir reklamos sričiai [p. 91].