LTMūsų kartai Vaižgantas buvo tarsi Dievas – visur kabojo jo paveikslai, mes daugiausia mėgom skaityti Vaižgantą. Aš persirašydavau ištisus puslapius iš Vaižganto knygų. Man jo žodžiai buvo kaip duona – kvapnūs, skalsūs ir sodrūs. Žavėjo jo didelis noras ieškoti „deimančiukų“ žmonėse, kūryboje ir gyvenime. Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios. Jis mokėjo surasti, kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės – bendražmogiškos. Tačiau Vaižgantas šiandien nelabai mylimas, sakytum, primirštas. Gal todėl, kad labai pasikeitė supratimas apie tikrąsias dvasines vertybes. Gal mes nebesugebam turėti gyvos sielos, o mirusioms sieloms Vaižganto nereikia. Kaip padaryti, kad Vaižgantą pamiltų šiandienos žmogus? (Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas) [p.16].