LTMane senokai domino klausimas, kodėl Vilnius įsikūrė būtent šioje vietoje. Negi tai lėmė tik geografiškai patogi vieta – upės brasta, sausumos ir upės prekybos kelių kryžkelė ar saugesnis nuotolis nuo priešiškų tautų kėslų? O gal turėjo reikšmės ir ypatinga aplinka, kitaip sakant, savita geologinė ir gamtinė sandara? Gal būtent tai pirmiausia paskatino čia įsikurti žynius, steigti šventyklas, o prie jų vėliau atsirasdavusios ir gyvenvietės? Ir kodėl? Ar būtent todėl Vilniuje taip gausu įvairiausių tikybų šventovių? Kodėl tai – ne tik lietuviams brangiausia Amžinoji sostinė, bet ir vienai seniausių tautų šis miestas tapo Šiaurės Jeruzale, o Europos šviesuoliams – Šiaurės Atėnais? Negi tai – tik malonūs širdžiai žodžiai, kurie neturi rimtesnio pagrindo? Įsimintini ir didžiojo mokslininko bei Lietuvos bičiulio akademiko Vladimiro Toporovo žodžiai: „Su visu Vilniumi, kaip ir su atskiromis jo vietomis, šventyklomis ir kitais pastatais, tvirtai siejama daugybė mitų ir legendų. Jiems atsirasti ir išlikti padėjo ne tik tam tikros išskirtinės miesto tipologinės ypatybės ir to mechanizmo, kuris įtvirtina ir pertvarko tas ypatybes semiotiniame lygmenyje, struktūra, bet ir dvasinio sluoksnio, siejančio miestą su žmogumi... tankumas ir sudėtingumas. Esant šitokiai situacijai, pats miestas atsiveria bet kokiai mitopoetinei intencijai, ir susidaro įspūdis, kad jis pats generuoja savo mitus ir legendas.“.Taigi iš kur ir kaip atsirado tasai dvasinio sluoksnio ar sluoksnių tankumas, kokie pagaliau ne tik dvasiniai, bet ir kitokio pobūdžio sluoksniai susiklostė šio miesto sandaroje? Pagaliau kodėl tokios keistos jo geologinės gelmės? Kokias paslaptis slepia upių vingiai? Kažkodėl kai kurios upių pakrantės nuo seniausių laikų apgyvendintos, čia įkurtos šventyklos ar rūmai, o kitos apleistos? Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus paskatino mitopoetinis požiūris, padėjęs suformuluoti įžvalgas gal kam keistoku ir, atrodo, mažai tyrinėtu aspektu: kokią gi įtaką, kuriantis Vilniui, darė vietos geologinė sandara ir ypač dvi upės? Viena – mažoji Vilnia – miestui suteikė net vardą, o ką „nuveikė“ miesto labui kita? [p. 77].