Kelionė laiku: mintys apie Rimto Tarabildos kūrybą

LTRimtas Tarabilda tapybą mėgo nuo vaikystės. Užaugęs dailininkų šeimoje, aliejinių dažų ir terpentino kvapą priėmė kaip prigimtinį. Pats pasirinko tapybą guašu, akvarele, kartu naudojo pastelę. Jo piešinys lengvas, emocingas, raibuliuojantis. Dailininkas mėgsta gamtą, ypač pamarį, Klaipėdos krašto vaizdus, yra dažnas tapytojų plenerų dalyvis. „Gamtoje randi įspūdį, jį išgyveni per jutimus, tarsi per akis ją sugeri, tada turi priimti savo sprendimą. Nepasisavinti, nekopijuoti, nes niekam nebus įdomu. Reikia būti savimi, pajusti.“ Dailininkui būdingas ir nervingas, ekspresyvus piešinys. Net nesistengiama parodyti visą formos masę, neužbaigtumas suteikia piešiniui lengvumo – čia pažymimi tik akcentai, tokie kaip stogų kraigai, smailės ar pušų kamienų vinguriai, kaip paveiksle Juodkrantės kopų pušys (2011). Paveiksle Lygiadienis Juodkrantėje (2005) ritmą kuria atsikartojančios žvejų tinklų, padžiautų ant kuorų, sterblės, o spalvų dermė – dangaus, jūros ir smėlio visumos viziją. Vaizdiniai kartais persikloja – tarsi pažvelgi iš paukščio skrydžio į gilioje žiemos baltumoje paskendusį mišką (Miško pakrašty, 2001), o gal pamatai jį apšalusio lango ornamente. Minkštas akrilinių dažų potėpis, pagražintas spalviniais pastelės akcentais, sukuria „purią“ miško masės faktūrą, įtikinamai atkartoja matomos gamtos proporcijas. Oforte Paukštė (1982) iš vieno motyvo išauga kitas – tarsi gamtos virsmas: moters kūnas persimoduliuoja į paukštę [p. 36].