Regina Sipavičiūtė: praeitis ateičiai

LTMedalių galerijoje Vilniuje, tekstilininkė Regina Sipavičiūtė pavadino Praeitis dabartyje. Paprasta tekstilė. Šį keliasluoksnį įvardijimą galerininkai supaprastino iki lakesnio ir labiau įpareigojančio – Praeitis ateičiai. Tačiau smalsumas liko – ką autorė norėjo pasakyti iškeldama tekstilės „paprastumą“? Ar tai, jog nesivaiko vienadienių madų, remiasi per amžius patikrintomis vertybėmis ar siūlo alternatyvą postmodernistiniam pasirinkimui? Kalbėti neįmantriai, suprantamai ir neįkyriai bet kurioje veiklos srityje reikia didelio talento ir tai sugeba ne kiekvienas. Padaryti tradiciją patrauklią mūsų dienomis, kai meną vertina naujovėmis persisotinusi publika, nėra paprasta. Pasižvalgę po parodą (architektė – Gražina Pajarskaitė), kurioje eksponuojami pastarojo dešimtmečio darbai, įmantrybių neišvydome. Pristatomos autorinės technikos aplikacijos ir mišriu būdu sukurtos tekstilės kompozicijos, apmąstančios asmeninę, istorinę ir kultūrinę patirtį, traukiančios paslaptinga sustojusio laiko pajauta. Lino pluošto atspalvių koloritas, supaprastintas piešinys, aiški kompozicija, kurią pabrėžia stilizaciją diktuojanti aplikacijos technika, – tokie pirmi įspūdžiai pasidairius po galerijos sales.Menininkė nesiekia stebinti, šokiruoti. Pažįstantieji R. Sipavičiūtę pritars, kad jos kūrybai būdingas racionalumas, harmonija, saikas, sąsajos su liaudies kūryba. Menininkės vardas ne vienam asocijuojasi su santūrumu ir rimtimi, tačiau parodoje išvydome ir žaismės, ekspresijos, paneigiančios išankstinį nusiteikimą. Neatsiejama kūrybos dalis yra ir romantinė pasaulėjauta, pagarbus žvilgsnis į tradiciją. Vėliausiai sukurtų darbų temos kilusios iš konkrečių paskatų: šiltų vaikystės prisiminimų (Mano močiutė grįžta iš bažnyčios, 2018), gilinimosi į kultūrinę praeitį (Lino mūka, 2014; Raštų atgarsiai, 2014; Be pradžios ir pabaigos, 2018), pokario kartos paliktų kaimo vaizdų (Prisiminimų durys, 2017). Juose slepiasi žmonių likimai, šeimų istorijos, prarastų namų ilgesys. Todėl Šv. Jonų gatvės galerijoje eksponuojamus kūrinius laikytume noru kalbėti apie bendražmogiškas vertybes – priversti sustoti, susimąstyti, iš kur mes atėjome, kur mūsų šaknys, ar išsaugosime tai, ką turime? [p. 36].