Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941-1944)

LTLietuvos ir lietuvių tautos istorijoje gausu liūdnų datų ir įvykių. Vienas liūdniausių, jei ne pats liūdniausias, mūsų istorijos laikotarpių - XX a. 5-asis dešimtmetis, kai mes dėl nusikalstamo kaimynų sąmokslo praradome savo valstybę, o po to ir gausiausią tautinę mažumą, kuri amžino poilsio atgulė Lietuvos miestų ir miestelių pakraščių miškeliuose. Netekome šimtų tūkstančių tautiečių, kurių dalį priglaudė Lietuvos miškų žemė, dalis atsidūrė Vakaruose, kita - Rytuose. Apie visus šiuos įvykius sovietmečiu 50 metų mums buvo meluojama, teigiama, kad Lietuva su džiaugsmu savo noru 1940 m. įstojo į SSRS, kad karo metais buvo išžudyta šimtai tūkstančių „tarybinių piliečių”, o ne Lietuvos žydų, kad pokario metais miškuose kovojo „banditai”, o pabėgo ar buvo išvežta vos keletas tūkstančių „išnaudotojų” ir „deklasuotų elementų”. Aišku, žmonės žinojo, kas atsitiko, bet, išmirštant tiesioginiams liudininkams, iš tautos atminties, aktyviai ją apdorojant, palaipsniui beveik išsitrynė to laikotarpio įvykiai, ypač susiję su Lietuvos žydų likimu. Tai atsitiko pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje, deja, beveik nebeliko žydų, kurie galėtų pasakyti teisybę, kas buvo tie „tarybiniai piliečiai”, o patys lietuviai nelabai norėjo gilintis į tragišką praeitį. Tačiau istorijoje mažai kas nugrimzta į nebūtį, tuo labiau tokia katastrofa, kokia ištiko Lietuvos žydus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atėjo laikas apie tai atvirai kalbėti, kad ir kokia skaudi tiesa būtų, nes tai - kiekvienos demokratinės valstybės principas [Iš Pratarmės].