LTEglė Velaniškytė, vadinamosios Lūžio kartos atstovė, į oficialiąsias Lietuvos tapybos erdves atėjo 1982 metais su tamsokais minkštų tonų kupinais paveikslais ir nuo pat pradžių laikyta lietuviškojo ekspresionistinio stiliaus adepte. Iš tiesų jos kūryboje vyraujantis monochrominis gilių tonų koloritas, nebyli masyvių, inertiškų figūrų plastika leidžia kalbėti apie prieškarinės arsininkų tradicijos tąsą. Nors modifikacijų, be abejo, netrūksta. Kančios ir kūrybos tandemą deklaruojanti tapyba, paveikslo įtampos epicentre esanti žmogaus figūra, kelianti egzistencinius klausimus, kurie iš pradžių skleidėsi sakralizuojamoje buitinėje, vėliau biblinėje-mitologinėje orbitoje – taip trumpai galima nusakyti Eglės tapybos koordinates. Be to, ji yra viena iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, kuriai klasikinis raiškos būdas (aiškus piešinys, erdvinis, lesiruojantis tapymas) yra toks natūralus [p. 30].