Pabūklo šūviais pašlovinta Kazimiero Semenavičiaus knyga

LTEsame stebėtinos kantrybės tauta: kone 370 metų laukta, kol Lietuvos bajoro knyga taps prieinama ir lietuvių skaitytojui. Kodėl taip pavėluotai išversta? Klausimą galima užduoti ir kitaip: kas pasikeitė mūsų tautos mąstysenoje (gal ir jausenoje), kad šis mokslo ir kultūros paveldo veikalas pagaliau taptų vėl reikalingas, tiesiog būtinas mokslo ir technikos istorikui, pagaliau kiekvienam save gerbiančiam tautiečiui? Atsakymas lyg ir paprastas: praėjusiais amžiais valstybės elitas puikiausiai kalbėjo, skaitė ir susikalbėdavo pagrindinėmis Europos kalbomis, bent jau daug geriau negu lietuviškai, tad nebuvo didelio skirtumo, kokia kalba knygą skaityti. Tiesa, dabar jau ne vien susirūpinusiam artilerijos reikalais Semenavičiaus veikalas gali būti įdomus, mūsų dėmesio jis nusipelno jau kaip laiko išbandymus atlaikęs kultūros paveldo ir mokslo istorijos paminklas, į kurį gali remtis įvairių sričių, o ne vien artilerijos istorijos ir kitų technikos sričių raidos tyrinėtojai. Tam tikra prasme tai – epochos veidrodis, iškalbingas XVII a. minties atspindys. Šiandien skaitytojas iš šios knygos pasisems gal ne tiek naujų techninių idėjų, kiek savito mintijimo, dėstymo būdo subtilybių, gal net susimąstys, kiek mes atsiliekame nuo protėvių perprasdami Antikos ir kitų epochų išmintį, suvokdami pamatinių žmogiškųjų vertybių kaitą. Ši knyga bene daugiausia mums byloja ir apie patį autorių [p. 3].