Dvasia visuomet liks didinga

LTPoetas, vertėjas, redaktorius, visuomenės ir kultūros veikėjas Faustas Kirša (1891–1964) rašė: „Gyvenime ryškiai skiriasi du žmonių tipai – vieni stengiasi būti dideli, pagarsėti, o kiti stengiasi didelius darbus padaryti. Pirmo tipo žmonės – paviršutiniai, savimeiliai, karjeristai, antrojo tipo – kūrėjai, menininkai. Istorija mini ir žino tik tuos, kurie didelius darbus nudirbo, kurie į žmonių kultūrą įnešė naujos dvasios“ (iš laiško artimai draugei operos solistei Marijonai Rakauskaitei, 1934). Pats poetas priklausė tam antrajam tipui – ramiai ir kantriai visą gyvenimą dirbo, palikdamas ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje. Tačiau sovietų okupantai 1944-aisiais, išstumdami kūrėjus iš gimtųjų namų į Vakarus, o vėliau į Jungtines Amerikos Valstijas, bandė ir jų vardus išbraukti iš istorijos knygų ir vadovėlių. Tautos atmintis dar kartą patvirtino, kad gyvų istorijos puslapių negalima išplėšti ar naujai perrašyti, nes tai – nors ir sužeista, bet pulsuojanti gyvybė. Išeiviai rašytojai sunkiomis sąlygomis puoselėjo lietuvių kalbą, kūrybos žodį. Atgavus Nepriklausomybę, į Lietuvą sugrąžinamas kūrėjų kultūrinis palikimas. Šių eilučių autorė, rinkdama išeivių rašytojų archyvinę medžiagą, gilinosi ir į Fausto Kiršos kultūrinį palikimą. Buvo rengiamos ekspedicijos, vykta į poeto tėviškę – Senadvaryje, aplankytas Bostonas, kuriame poetas praleido paskutines gyvenimo dienas. Šviesus poeto atminimas puoselėjamas ir branginamas: Senadvariu rūpinasi menininkas Arvydas Stanislovas Každailis; Amerikos lietuvių kultūros archyvo Putname vedėja Mirga Girniuvienė globoja ir saugo poeto archyvinį rinkinį; Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje saugomi poeto laiškai, eilėraščiai, rašyti operos solistei Marijonai Rakauskaitei, poeto portretas [p. 49].