Šventuoju nepaskelbto botaniko pamokslai
LT1794 m. Vyriausios Lietuvos mokyklos Vilniuje studentas, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis Jurgis Pabrėža (1771–1849), kad pasislėptų nuo žiaurių rusų bausmių, pasitraukė į Žemaitiją ir įstojo į Žemaičių vyskupijos seminariją Varniuose. 1796 m. įšventintas į kunigus buvo paskirtas vikaru į Šiluvą, o 1798 m. – Raudėnų parapijos administratoriumi. Yra išlikęs pamokslas, sakytas naujojo paskyrimo į aukštas ir svarbias pareigas proga, kuris rodo, kad Pabrėža kalbėjimo dovaną buvo greičiausiai paveldėjęs, o ne įgijęs per ilgus praktikos metus. Kaip rodo Raudėnų laikotarpiu užrašyti ryžtai, savotiški asmenybės tapatumo kaitos būdai, daug pastangų jam reikėjo ne tik pakeisti prioritetus: botaniką atidėti, teologija domėtis, bet ir ramdyti vitališką prigimtį. Ryžtuose ir pamoksluose atsispindi, kokiomis praktikomis jis save kreipė askezėn, kokius patarimus teikė žmonėms, kad šie gyventų geriau. Dėl pamokslų utilitarinio pobūdžio, dėl nuoširdumo ir gebėjimo jausti adresatą, Pabrėža tapo populiariausiu ir produktyviausiu XVIII–XIX a. pamokslininku, Žemaitijoje kalbama – šventuoju [p. 73].
