A. Kaupas: įžvalgos dėl nacionalinio identiteto ir socialinės santarvės išsaugojimo

LTStraipsnyje nagrinėjama Antano Kaupo (1870-1913) – žymaus 20a. pradžios lietuvių katalikiško judėjimo aktyvisto, kunigo ir sociologo dėl caro valdžios persekiojimo priversto emigruoti į JAV, pažiūros į nacionalinio identiteto ir socialinės santarvės išsaugojimą. Pasak A.Kaupo, tapatumo išsaugojimas – tautos ir individo išlikimo pagrindas, jo autentiškumo garantas. Praradus tapatumą, nyksta ir individas, ir tauta. Tautos išlikimą A.Kaupas suprato kaip procesą, kuriame ryškūs du veiksniai: pirma, gebėjimas išsiugdyti atsparumą svetimoms neigiamoms įtakoms, abejotinoms vertybėms bei vienadieniams idealams ir, antra, gebėjimas akumuliuoti naujas idėjas, kritiškai jas įvertinti ir panaudoti savo tikslams – tautos dvasinės ir materialinės gerovės labui. Tik tauta, kuri ugdo šiuos sugebėjimus, gali drąsiai žvelgti į ateitį – išlikti ir teigti save pasauliui. Geriausias sąlygas teigti save pasauliui gali sukurti tik nepriklausoma valstybė. Todėl kovą dėl nepriklausomybės A.Kaupas laikė svarbiausiu tautos uždaviniu. Sėkmę kovojant dėl teisės patiems rūpintis savo šalies reikalais galinčios laiduoti tik visų socialinių grupių ir politinių partijų pastangos, taip pat abipusės nuolaidos ir susiklausymas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautinis tapatumas; Santarvė; Socializmas; Socialinės grupės; Darbas; Nuosavybė; Teisingumas; National identity; Solidarity; Socialism; Social group; Work; Property; Justice.

ENThe article dwells on the views of Antanas Kaupas (1870-1913) – eminent activist of the Catholic movement, priest and sociologist of the beginning of the 20th century, who due to persecution of the czarist authority was forced to emigrate to the USA, towards preservation of national identity and social concord. According to A.Kaupas, preservation of identity constitutes the basis for survival of a nation and individual as well as the guarantee of authenticity. Loss of identity results in perishing of both an individual and nation. A.Kaupas saw survival of a nation as the process where two factors are distinguished: first, an ability to develop resistance to foreign negative influences, questionable values and one-day ideals, and, second an ability to accumulate new ideas, critically assess them ad use for one’s own goals – for the good of spiritual and material welfare of a nation. Only a nation, which develops such abilities, is able to take a long view to the future with all its boldness – to survive and stand in front of the world. Only an independent state is able to create best conditions of self-representation in the world. Therefore, A.Kaupas considered the struggle for independence the key task of a nation. Only efforts of all social groups and political parties, as well as mutual concessions and consent can ensure success in the struggle for the right to personally take care of the matters of own country.