Kaip jį mylėti? Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje

LTFranzas Carlas Wilhelmas Domscheitas gimė 1880 m., kaime Kaliningrado srityje, Rytų Prūsijoje. Tėvai ūkininkai dar laikė ir svečių namus, tad veiklos netrūko, o viską paveldėti turėjo vyriausias sūnus – Franzas. Bet jis nenorėjo ūkio, norėjo tapyti. Sūnų tyliai palaikė mama, griežtas tėvas tai laikė nesąmone, panašiai galvojo Karaliaučiaus meno akademijos stojamųjų komisija. Tuomet jaunuolis iš Berlyno atsivežė labai žymaus tapytojo Maxo Liebermanno (1845–1935) laišką: „Gerbiamas pone Carlai Domscheitai, aš mačiau jūsų sūnaus Franzo paveikslus ir esu tikras, kad jis turi gabumų tapybai. Bet jam būtina metus-dvejus pasimokyti, negalvojant apie pinigus“. Autoriteto žodis buvo išnaudotas šimtu procentų: ne tik nuramintas tėvas, bet ir Karaliaučiaus meno akademija kitais metais priėmė ir dar skyrė stipendiją. Baigęs akademiją trisdešimtmetis Franzas išvyksta į Berlyną. Ten privačiai mokosi pas tapytoją Lovisą Corinthą (1858–1925), kurį ir laiko savo mokytoju, ypač kalbant apie tapybos techniką. Stilistiškai išties bendro nelabai daug – Corintho drobėse daugiau impresionistinio mirgesio, realistiškesnis piešinys, lengvesnė linija, aistringesnis žvilgsnis. Be to, tarp mokytojo darbų daug psichologinių portretų ir aktų, kas bus svetima santūriam, į vidinį pasaulį panirusiam Domšaičiui. Bet kol kas jis dar Domscheitas ir tik po truputį, labai lėtai kuria savo vardą Berlyne. Jam artima novatoriško meno, kurį paskui vadinsime modernizmu, nuostata, kad kopijuoti gamtą – beprasmiška, meno kūrinys turi spinduliuoti vidiniu gyvenimu. Jis tapo ekspresionistinius peizažus, kiek vėliau, įkvėptas Emilio Nolde’s ar Marco Chagallo, imasi religinių temų, taip pat domisi ne Europos šalių, kolonijų menu ir žmonėmis, kas irgi yra būdinga to laiko vokiečių ekspresionistams [p. 56-57].