LTVinco Grybo gatvė Antakalnyje yra maždaug kilometro ilgio. Simpatiška gatvė, nors nepasakytum, kad kažkuo išskirtinė. Nebent tuo, kad jau 65 metus be jokios pertraukos yra vadinama to paties žmogaus garbei. Tokių atvejų Vilniuje – vienetai. Man tai labai patinka, kaip ir gatvė, ir jos vardas. Gal todėl, kad man dažnai patinka liūdni dalykai. Skulptoriaus Vinco Grybo (1890–1941) gyvenimo ir kūrybos istorija tai kyla aukštyn, tai skaudžiai krenta žemyn. Jau po skulptoriaus mirties prasidėjo jos timpčiojimai tai kairėn, tai dešinėn. Iš pradžių visa tai intriguoja, paskui pradeda varginti. Tad toji gatvė pernelyg trumpa tam, kad eidamas ja spėtum apgalvoti painų ir sudėtingą Grybo gyvenimą. Kelionė į Jurbarką, kur yra Vinco Grybo memorialinis muziejus, pagalvojimui tinka labiau, bet negaliu pasakyti, kad dabar jau ši istorija man aiški. Suprantu tik tiek, kad ji apie protingą ir gabų žmogų, kuriam vienu metu gyvenime tiesiog lemtingai nepasisekė, taip pat jo šeimą, kuri iki šių dienų rūpinasi skulptoriaus palikimu pasakodama ir rodydama jį taip, kaip atrodo geriausia [p. 50].