Namai kaip priklausomybė

LTBet koks kalbėjimas lietuviškai apie namus, bet koks bandymas konceptualiai apmąstyti, ką namai reiškia ar galėtų reikšti, visų pirma turi peržengti šios sąvokos etimologiją. „Namai“ kaip „namo“ daugiskaita iš karto kviečia mąstyti apie fizinį, materialų, įvietintą objektą. Namai – tai visų pirma fizinis pastatas. Iš čia ir angliškoji namų kaip tvirtovės metafora, ir mums gerokai artimesnis, ar ne iš valstietiškos kultūros atėjęs priesakas „tikram vyrui“ per gyvenimą užauginti sūnų, pasodinti medį ir pastatyti namą. Namas čia, be abejo, simbolizuoja namus – asmeninę, privačią erdvę, kuri šiuolaikiniam žmogui pasižymi iš karto dviem, nebūtinai organiškai derančiomis savybėmis: tai laisvės ir kartu intymumo erdvė. Laisvę namuose suvokiame kaip išsivadavimą nuo socialinių normų, konvencijų ir taisyklių. Namai čia suprantami modernybėje įprastos privačios ir viešosios sferų perskyros rėmuose. Ši perskyra, bent iš pažiūros, atrodo gana paprasta ir nekomplikuota: anot jos, tai, ką vadiname privačia erdve, namais, yra išimtinai individo, neliečiama kitų, nepavaldu jų jurisdikcijai ar normoms. Tariant jau visiškai paprastai, „mano namai“ yra „niekieno reikalas“. Tuo tarpu viešoji erdvė, priešingai, yra ten, kur susitinka visi privatūs ar individualūs interesai ir jų įtampoje, pageidautina, dialogo arba disputo būdu bandomi spręsti bendrieji reikalai [p. 43].