Filosofas čia ir dabar
LTJau kuris laikas ne tik Lietuvoje, bet ir visame demokratiniame pasaulyje tvyro lūžio momento nuojauta: atrodo, kad pamatinės idėjos, kurios formavo demokratinę tarptautinę tvarką, susiduria su iššūkiais. Išskirtinis momentas reikalauja ir neeilinio atsako. Todėl skaitytoją džiugina tendencija, kurią galima apibūdinti kaip eksperto, analizuojančio politinius, kultūros, istorijos procesus, ėjimą į plačiąją visuomenę. Istorikai čia pažengę labiausiai, politikos mokslų srityje visai neseniai pasirodė Mažvydo Jastramskio "Mums reikia vado?", kuri suręsta ne kaip politikos mokslų knyga (nors tokia visgi išlieka), o pokalbis su piliečiais, t. y. tais, nuo kurių politinio gyvenimo realijos išties priklauso. Filosofo įsitraukimas į turgaus aikštę (na, dabar priimta sakyti, viešąjį diskursą) yra vis dar retas ir išskirtinis įvykis Lietuvos viešajame ir leidybos gyvenime. Profesoriaus Arūno Sverdiolo "Kultūra čia ir dabar: Penkios esė" yra filosofo būdas eiti į dialogą su piliečiais. Jeigu monumentalioje studijoje Kultūra lietuvių filosofų akiratyje (2012) ieškoma iškiliausių XX a. lietuvių mąstytojų – Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, Levo Karsavino, Juozo Girniaus, Vytauto Kavolio ir kitų santykio su kultūra, tai "Kultūra čia ir dabar" – filosofo apmąstymai ir įspūdžiai apie dabartinę mūsų valstybės kultūros būklę. Skaitytojas įvedamas tiesiai į dabarties politinę ir kultūros situaciją [p. 70].
