Butas kaip gyvenimo operos scenografija: Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės namai-muziejus
LTVisų pirma, reikia laiptais kilti į aukštą žalią kalną, dosniai nusegiotą keletos Kauno gyventojų kartų įsivaizdavimais, kaip turi atrodyti prašmatnūs namai. Susiradus tarpukario architekto Edmundo Fryko vardu pavadintą gatvę, pačiame jos pakraštyje pagaliau pamatyti 14 numeriu pažymėtą namą čerpių stogu. Tuomet prieiti senas medines lauko duris, nusišypsoti jų stiklą dengiančiai nėriniuotai baltai užuolaidėlei ir paspausti durų skambutį, prie kurio smulkiomis raidėmis ranka užrašyta: Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės namai-muziejus. Duris atidarys mergina, greičiausiai jos vardas bus Dalia. Ji pakvies vidun į butą, uosdami smilkalų kvapą smalsiai dairysitės, ausitės batus ir būsite nukreipti į svetainę, kur visus susodins ir pradės pasakoti istoriją. Istorija čia svarbi. Be jos keistokas butas taip ir liktų keistoku butu ar įdomiu architektūrinio paveldo objektu. O juk kadaise tai buvo vieta, kur norėjo patekti visi. Ne dėl paties buto, jis tik scenografija čia gyvenusių žmonių gyvenimui. Nedidelis muziejus įkurtas bute, kuriame kartu gyveno scenografas Liudas Truikys (1904–1987) ir dainininkė, operos solistė Marijona Rakauskaitė (1892–1975). Įspūdinga pora, apie kurią pasismaguriaudami kalbėjo tarpukario kauniečiai, kuria stebėjosi sovietmečiu ir apie kurią prisiminimais žmonės noriai dalijasi iki šiol, visada kiek pasitempę ir pakylėtais tonais. Tik vienintelis kaimynas, puoselėdamas lietuvišką tradiciją, žurnalistei pasakoja, kad „prisimena ne vien šviesius Truikio charakterio bruožus“. Suprantama, kitaip ši pora būtų tapusi šventaisiais, ne legendomis [p. ].
