Hibernatio educationis

LTJau kalnai tekstų prirašyta apie švietimo nuostolius, patirtus per dvejus karantino metus. Nors yra tiesos verkšlenimus užtildančiame „Kas norėjo, tas mokėsi“, – tačiau ne mažiau autentiška po baigiamųjų darbų gynimų absolventės tarstelėta liūdna pastaba: „Beveik ir nebuvo tos magistrantūros, kai ne universitete“. Tie negausūs savanoriški ar politiškai įpareigoti optimistai, kurie pustuštę stiklinę regi puspilne, kartoja esą pandemija vis dėlto suteikė vieną pozityvų impulsą ugdymo bendruomenėms. Kad ir skirtingai suformuluota, tai siejama su visų švietimo dalyvių kompiuterinio raštingumo augimu, mokomosios ir studijų medžiagos skaitmenizavimu bei atvira prieiga, ugdomųjų ir vadybinių elektroninių platformų bei įrankių plėtra, kitose šalyse ir kitomis kalbomis sukurtų priemonių pasiekiamumu bei pasitelkimu. Jei šiomis teigiamybėmis suabejojama, tai tik bendro pandeminio diskurso ribose, t. y. bėdojama, kad tūnojimas prie ekranų daro neigiamą poveikį fizinei ir psichinei sveikatai, trūkinėja socialiniai ryšiai. Lietuvoje nemačiau svarstant, o ir užsienyje be galo mažai polemikos apie visai kitokias skaitmeninio švietimo grėsmes. Būtent joms skirtas šis rašinys [p. 10].