Aukso amžiaus ilgesys

LTBelaukdama Norberto Černiausko knygos "1940. Paskutinė Lietuvos vasara" pasirodymo ėmiau galvoti apie kintančią ir keičiamą istorinę atmintį, kuri nebūtinai turi apimti ištisas epochas. Kartais keli metai, mėnesiai ar net savaitės būna intensyvesnės negu iki tol bėgę ilgi tautos ir valstybės gyvavimo šimtmečiai. Nors tai būdinga faktinės istorijos atkūrimo laukui, bet itin ryšku ir kultūrinės atminties svarstymuose. Kiek kartų nuo tos nakties ir dienos esame perskaičiavę 1940 m. birželio 14–15 d. paros valandas? Rašydami ar skaitydami apie tą vasarą bandome įsivazduoti, ką būtume darę vieno ar kito Lietuvos veikėjo vietoje. Kur būtume bėgę ar ką kvietęsi į pagalbą? Kokius ginklus būtume rinkęsi, o nusprendę šaudyti, į ką pirmiausiai šovę – į Smetonos portretą ar į bolševikų kareivį? Žinoma, tai valstybės, jos valdžios ir piliečių pasirinkimų, kurie niekaip kitaip neišmatuojami – tik pasirenkant ir žiūrint, kas bus, simboliai. Bet į tokius klausimus naujoji knyga nesiekia atsakyti: nors joje daug metaforiškumo, ji siekia mums papasakoti ne apie paskutines epochos naktis, o apie visas dienas naktis iki tol – kas buvo dirbama, ko buvo laukiama, kas planuojama ir ko bijoma. Paskutinės dvi birželio savaitės – kaip iki tol užgyventos Lietuvos, jos moralinio ir materialinio turto veidrodis.