Muziejus su charakteriu: Antano Mončio namai-muziejus Palangoje

LTMuziejai kaip žmonės. Su savais charakteriais, unikalia istorija, nuoskaudomis ir džiaugsmais. Dideli, maži, turtingi ir, na, nelabai. Veiklūs ir nepakenčiantys bet kokio šurmulio. Vieni sėkmingi, kurių spindinčios šypsenos taip ir traukia žmones, kiti tik norėtų tokie būti. Yra gyvenimo nustekentų, kurie jau nebepakelia akių į užsukusį svečią, yra visada pareigingai pasitempusių, kad ir kas dėtųsi giliai viduje. Palangoje esantis Antano Mončio namai-muziejus – iš tylesnių, iš pirmo žvilgsnio atrodo net besikuklinantis. Languotos medvilnės marškinių visos sagos užsegtos, balsas ramus, kaip ir laikysena. Nečiups už skverno praeinantiems, užsukusius priims santūriai draugiškai. Tačiau sugebėjusių susidraugauti lauks kiekvieną kartą ir leis išsikalbėti ar tiesiog pabūti, paskui, žiūrėk, pradės ir juokauti, kviesti žaisti. Kalbu apie muziejų, tačiau įsivaizduoju Antaną Mončį, kokį susikūriau iš jo kūrinių, fotografijų ir jam dedikuotų knygų: Tomo Sakalausko Ketvirtoji dimensija (1998), Viktoro Liutkaus sudaryto albumo Antanas Mončys (2003) ir Danutės Zovienės sudarytos Per toli gyvenu: Antano Mončio susirašinėjimai (2015). Regis, žmonėms patinka apie jį pasakoti. Suprantu, kodėl [p. 43].