LTVos prieš pusantrų metų pandeminės kasdienybės atributai būtų neįsivaizduojami, o nebestebinančios karantino priemonės galbūt net atrodytų neteisėtos. Kita vertus, politiškai tarsi gyvename įprastai – (bene) viską valdžia (tiek dabartinė, tiek ir praėjusios kadencijos) pandemijos akivaizdoje daro nesavavališkai, tautos vardu, dėl jos gerovės. Tačiau pandemijos suvaldymo priemonės tarsi nedera prie to, ką laikome politiniu įprastumu, – prie liberalios politinės sistemos, kur asmens teisių suvaržymas ir jo gyvenimo administravimas mikro lygmeniu iš esmės nepriimtinas, o diskusija laikoma absoliučia vertybe ir visų gerų sprendimų pamatu. Tad kaip paaiškinti šį pandeminės politinės realybės dvilypumą? Kas ištiko Lietuvos politinį gyvenimą? Galiausiai – ar šiuo metu vis dar gyvename liberaliojoje demokratijoje? [p. 8].