Jastramskis eina į žmones

LTDalyvaujant metinėse Lietuvos politologų asociacijos konferencijose, galima mesti sau iššūkį ir lenkti pirštus, išgirdus apie tūlo statistinio Lietuvos rinkėjo negalias. Skundžiamasi, kad ji(-s) neturi partinės tapatybės, pamiršta kandidatų ir partijų rinkiminius pažadus, o svarbiausia – neskiria skirtingų valdžios institucijų funkcijų, tad greitai nusivilia ir kituose rinkimuose nebedalyvauja arba į balsadėžę meta protesto balsą. Perskaičius Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos, kyla mintis, kad Mažvydui Jastramskiui atsibodo į Lietuvos politinio lauko problemas žvelgti pro politikos mokslų cecho langus. Taigi išleidęs naująją knygą, Jastramskis eina į žmones: apie prezidento instituciją rašo lengvai ir patraukliai, kartais kandžiai, taip, kad šviečiamasis papildas pasiekia skaitytojo organizmą, jam pačiam nepastebint. Sprendžiant iš kartojamo knygos tiražo ir plataus atgarsio socialinėse medijose, šis politologinio aktyvizmo bandymas iš tiesų pavyko. Mums reikia vado? žaidžia su skirtingais rašymo žanrais. Viena vertus, knyga atliepia klasikinę akademinio darbo struktūrą. Pirmajame skyriuje autorius pristato lyginamąjį kontekstą, prezidento institucijos genezę nuo gimimo Jungtinėse Amerikos Valstijose XVIII a. antroje pusėje iki šiandienės prezidentinių, pusiau-prezidentinių ir parlamentinių sistemų bei prezidento vaidmens jose įvairovės. Taip pat įvardijamas ir pagrindinis analitinis knygos įrankis – Alano Siaroffo skalė, išskirianti devynias svarbiausias konstitucines ir realias prezidento galias. Ši skalė leidžia tiek pamatuoti per pastaruosius 30 metų besikeitusią Lietuvos prezidento institucijos galią, tiek palyginti Lietuvos prezidento galias su kaimyninių ir kitų valstybių vadovais [p.].