Migracija kaip skaičiai ir gyvenimo drama

LTŽalsvas knygos viršelis su Times New Roman šrifto pavadinimu nevilioja nerūpestingai pasklaidyti jos puslapių. O pavadinimo ir skyrių formuluotės nežada literatūrinių malonumų. Bet tai visai ne kliūtis. Lietuvos istorijos instituto išleista Vitalijos Stravinskienės monografija Migracija: Rytų ir Pietryčių Lietuva 1944– 1989 metais nukeliaus į dažno Vilniaus krašto istorija besidominčiojo lentyną. Ir net jeigu ta lentyna ir ne itin plati, tai didelė tikimybė, kad tai nebus pirmasis šios patyrusios istorikės darbas joje. Jau po 2011 m. pasirodžiusios monografijos Tarp gimtinės ir Tėvynės: Lietuvos SSR gyventojų repatriacija į Lenkiją (1944–1947, 1955–1959 m.) recenzentai beveik vienbalsiai sutarė dėl autorės svaraus vaidmens lietuviškoje XX a. Vilnijos istoriografijoje. Per vėliau sekusį dešimtmetį Stravinskienė toliau nuosekliai laikėsi savo tyrimų krypties. Jai priklauso solidi dalis šiuo laikotarpiu Lietuvoje publikuotų mokslinių straipsnių, skirtų naujausiųjų laikų Rytų ir Pietryčių Lietuvos problematikai. Ypač tų, kuriuos lydi prasminiai žodžiai migracija ir demografija. Naujoje autorės monografijoje – kompleksiniame regiono migracinės istorijos sovietmečiu tyrime – bandoma užpildyti, atrodytų, gausias šios srities istoriografijos spragas. Istorikė imasi, jos teigimu, anksčiau už tyrimų lauko ribų likusių temų – sovietinių represijų regioninės ir iš dalies etninės specifikos, buvusių politinių kalinių ir tremtinių grįžimo į Lietuvą proceso, Lietuvos gyventojų migracijos krypčių į kitus sovietinius regionus ir sovietinės demografinės modernizacijos klausimų [p. 74].