Kolekcininko vienatvės salės

LTPačiame Vilniaus centre, šalia Rotušės esančiame Kazio Varnelio namuose-muziejuje esu buvusi bent dešimtį kartų. Viena, su draugais, pažįstamais. Man patinka stebėti, kaip kinta pirmą kartą čia atėjusiųjų nuotaikos, kai pradėjus nuo vizualiai nuobodokų pirmųjų salių, einant gilyn ir aukštyn taip pat kyla ir ūpas, akys plečiasi, šypsenos platėja. Veiduose randasi nuostaba, kuri kulminaciją pasiekia pakilus į menininko studiją. Tuomet, kai rodos jau viskas apžiūrėta ir jėgų nebėra, dar einame į tikrąjį labirinto centrą – biblioteką. Visada sakau, šis muziejus – tai teatras. Esame pratę į muziejus eiti žiūrėti eksponatų, tačiau čia ne mažiau svarbi visuma: eksponatai, jų išdėstymo ritmas, erdvės tarp jų, judant atsiveriantys bendri salių vaizdai. Visas šis muziejus – tai menininko ir kolekcininko Kazio Varnelio (1917–2010) kūrinys. Būdamas gyvas jis čia vis ką nors keisdavo ar koreguodavo, o po jo mirties kiekviena permaina čia laikytina meno kūrinio keitimu [p. 40].