Aikštingos vėliavos

LTSekant dramą dėl sienų piešinių Saltoniškių gatvės požeminėje perėjoje Vilniuje, Žvėryne, mane trikdė vienos stovyklos sprendimas panaudoti tautinės trispalvės atvaizdą viskam uždažyti, paskui net budėti to atvaizdo sargyboje. Iškilo klausimas: kaip suprasti nacionalinės vėliavos atvaizdo panaudojimą priešiškumui reikšti mūsų visuomenėje, kuri per visas XX a. okupacijas tiek daug neteko dėl valstybės mastu ir vardu organizuotų atskirčių ir smurto? Žinau, yra kas pasakytų: vėliavos atvaizdo dauginimas tiesiog yra nacionalizmo išraiška, o nacionalizmas pagal apibrėžimą priešiškas. Bet man tai per rimtas apibendrinimas; noriu pasamprotauti labiau efemeriškai ir tik apie pavienės, smulkaus masto situacijos prasmės atspalvius. Manau, kad suprasti atskirą situaciją – ne menkesnis iššūkis, nei apibūdinti stambiuosius visuomenės reiškinius. Visų pirma noriu pažymėti, kad viskas buvo uždažyta ne Lietuvos Respublikos vėliava, bet vėliavos atvaizdu. Vėliava nedažoma, ji daroma iš audeklo. Tai svarbu dėl poros priežasčių, kurios viena kitai priešingos. Pirma, tai lemia, kad visa situacija buvo bent kiek sąlygiška: gal ne fiktyvi, bet abstraktoka, susijusi labiau su aistra ženklams, nei su pagarba simboliniams daiktams. Antra, ši aistra ženklams ir asociatyviam mąstymui, kuri yra dominuojanti dabartinės Lietuvos kultūros tendencija, akimirką išsiliejo faktiniais poelgiais, sukūrė įtemptą situaciją: man regis, tą kelias dienas trukusią akimirką dėl intensyvumo šuolio vėliavos atvaizdas požeminėje perėjoje tapo tikriniu ženklu, tarytum medžiaginės vėliavos variantu ar pakaitalu, įžemintu štai šioje sienoje ir niekur kitur [p. 11].