Kodėl nebemylime prezidento Gitano Nausėdos?

LTPastaruoju metu vienas įdomiausių dalykų yra sumažėjęs prezidento Gitano Nausėdos populiarumas. Beveik triuškinamai, galėtume sakyti, laimėjęs 2019 m. rinkimus su beveik 66% balsų, per dvejus metus jis prarado dalį populiarumo. Balandį surengta „Vilmorus“ apklausa parodė, kad gyventojai premjerę Ingridą Šimonytę kaip atstovaujančią jų interesams vertina jau beveik taip pat palankiai, kaip prezidentą. Kovą paskelbta delfi.lt užsakymu daryta „Spinter tyrimų“ apklausa, pagal kurią tarp geriausiai pareigas atliekančių prezidentų Nausėda aplenkia tik Rolandą Paksą ir labai ženkliai atsilieka nuo kitų trijų prezidentų. Tokią situaciją galima sieti su Nausėdos politiniu nepatyrimu. Tačiau ne mažiau svarbu, kad jo pasirinktos veikimo strategijos neatitinka simbolinių vaizdinių, kuriuos lietuviai sieja su prezidento postu. Prezidentas ne vien Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, kaip mums atskleidė ir Mažvydas Jastramskis knygoje Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos, yra daugiau nei vien jam realiai suteiktos galios. Svarbu, kaip jis pasinaudoja „formaliaisiais įgaliojimais, aplinkybėmis ir galimybėmis“. Pasitikėjimo Nausėda sumažėjimą Jastramskis sieja su mažu rodymusi viešumoje ir aktyvumu, formalių įgaliojimų neišnaudojimu ir per rinkimų kampaniją rinkėjams sukeltais labai dideliais lūkesčiais. Jastramskis ir knygos pavadinime kalba apie „vadą“, tačiau pernelyg mažai dėmesio kreipia į prezidento kaip „vado“ institucinę simboliką. Ji yra svarbus veiksnys, kad prezidentas atitiktų žmonių su pozicija siejamus vaizdinius ar bruožus [p. 9].