Stefanijos Jablonskos iššūkis
LTNuo Nijolės Bankauskienės ir Gabijos Bankauskaitės knygos Stefania Jabłońska: Moteris dviejų amžių sandūroje viršelio (2020) skaitytoją pasitinka įdėmus pagyvenusios moteriškės žvilgsnis. Nuotrauka neryški, atspalviai išblukę. Iš tiesų Stefanija Jablonska (Stefania Jabłońska, 1861–1936) nepelnytai tėra skurdus šešėlis mūsų kolektyvinės atminties galerijose. Ji net savo Vikipedijos pastraipos neturi. Užtat sveikintinas autorių užmojis parašyti knygą apie šią bajoraitę iš Rytų Aukštaitijos, tikėjusią, kad aštrėjantį lietuvių ir lenkų tautinį konfliktą gali švelninti tarpusavio kultūros pažinimas, ir, kas svarbiausia, veikusią to pažinimo labui. Jablonska tris dešimtmečius vertė lietuvių poezijos ir dramos kūrinius į lenkų kalbą, taip suteikdama lenkakalbiams skaitytojams galimybę susipažinti su lietuvių tautinio atgimimo įkvėpta literatūra. Net antrojo ir trečiojo XX a. dešimtmečių sandūros, kai tautines valstybes mirtinai supriešino Vilniaus krašto problema, ši literatė leido skaitinių lenkakalbiams moksleiviams knygeles, praturtintas tekstų apie Lietuvą ir lietuvių poezijos vertimų. Veikiausiai vildamasi, kad bent būsimos kartos pajėgs per literatūrą atrasti bendrą kalbą.
