(Ne)laiku gimusi karta
LTSeptintą dešimtmetį, dar vadinamą hipių epochos pradžia, geriausiai gali apibūdinti tie, kurie patys dabar jau skaičiuoja savą septintą dešimtmetį. Romualdo Labanausko-Džagerio, Rimanto Bagdono, Valiaus Baublio-Saimono, Sauliaus Varno ir kitų pasakojimai apie save ir bendraminčius leis pajusti atmosferą, autentišką to meto dvasią, kurioje brendome su savita pasaulėžiūra, vertybėmis, ir suprasti, kodėl tai tapo savotišku protestu prieš sovietinį režimą. Gyvenant už „geležinės uždangos“ anaiptol netrūko jaunatviško maksimalizmo. Atsakymų į egzistencinius klausimus ieškojome teatre, literatūroje. Jau vien ką reiškė spektakliai – A. Millerio „Komivojažerio mirtis“, F. Dürrenmatto „Fizikai“, „Frankas V“, W. Borcherto „Lauke už durų“, – tai juk buvo tas pats septintasis dešimtmetis, Juozo Miltinio aukso metai Panevėžyje. Kaune – Modrio Tenisono pantomimos trupė ir maištingasis Jonas Jurašas. Jo legendinis spektaklis Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ buvo uždraustas po generalinės repeticijos, kai režisierius nepakluso cenzoriams, o premjera taip ir neįvyko [p. 74].
