LTXX a. 6-ajame dešimtmetyje SSRS vadovybei palaužus partizaninį pasipriešinimą, lietuvių kova už laisvę pradėjo reikštis kitomis formomis – tylia rezistencija ir disidentiniu sąjūdžiu. Iš tremties ir lagerių grįžę žmonės telkėsi į pasipriešinimo grupes, platino antisovietinius atsišaukimus, tautinę atributiką. Aktyviai antisovietiniame judėjime veikė Katalikų Bažnyčia, subūrusi platų tinklą žmonių, kuris leido ir platino periodinį pogrindžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ir kitas draudžiamas knygas. Neginkluota rezistencinė kova dar labiau sustiprėjo po 1972 m. gegužės 14 d. Romo Kalantos įvykdytos protesto akcijos, kuri išprovokavo masinę demonstraciją, vadinamąjį Kauno pavasarį. Po šio įvykio steigėsi įvairios organizacijos, ginančios žmogaus teises, besidominčios Lietuvos etnine kultūra, pasisakančios už nacionalinės tapatybės išsaugojimą. Galiausiai visi šie skirtingi judėjimai susibūrė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, kuris nutiesė Lietuvai kelią į Nepriklausomybės atkūrimą. Antisovietiniai ir alternatyvūs judėjimai Biržų krašte – kol kas mažai tyrinėta tema. Pernelyg drąsu būtų teigti, kad tokie judėjimai Biržų mieste ir apylinkėse apskritai buvo. Galime kalbėti tik apie pavienius disidentus arba vienkartines protesto akcijas. Žinomos ir plačiai aprašytos kelios asmenybės, aktyviai kovojusios tyliojoje rezistencijoje, vienaip ar kitaip susijusios su Biržų kraštu. Tai kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920 m. rugpjūčio 20 d. Guronyse, Žaslių valsčius – 2000 m. gegužės 28 d. Kaune), vienuolė Ona Pranckūnaitė (g. 1935 m.) bei mokytojas, rašytojas Jonas Laucė (1917–2003).Šie žmonės ir jų nuveikti darbai gana plačiai aprašyti įvairiuose šaltiniuose, taigi tik trumpai prisiminsime jų disidentinę veiklą ir sąsajas su Biržų kraštu. Straipsnyje plačiau pristatysime dar nepublikuotą istoriją apie 1973 m. pavasarį įvykdytą antisovietinę protesto akciją, kurią įkvėpė Romo Kalantos susideginimas 1972 m. ir Kauno pavasario įvykiai. Straipsnyje remsimės pagrindinių akcijos herojų atsiminimais [p. 106].