Savamokslių Stasio Petrausko ir Rimo Idzelio kūrybos pėdsakai ne vien Panevėžio meniniame gyvenime
LTPanevėžys leningradiečiui Stasio Petrausko draugui dailininkui Borisui Žerdinui „visiems laikams išliko mažyčiu Paryžiumi, o nedidelis butukas Vilniaus gatvėje tapo Monmartro fragmentu, paryžietiška mansarda, kur pleveno draugystės, meno ir meilės dvasia“. Pradžioje buvo rengtasi rašyti tik apie Panevėžio Bitlą – Stasį Petrauską (1950–2010), kurio knygą teko išleisti 2015 metais. Berašant dėmesį po truputį uzurpavo, su Petrausku, kaip kažkada ir gyvenime, konkuruoti ėmė jo „mirtinas“ draugas Rimas Idzelis (1950–2013). Nors dėl žinių apie jo kūrybą bei gyvenimą stokos Idzeliui šiame straipsnyje skiriama mažiau dėmesio, bet esama nemažai šiuos du kūrėjus – tapytoją ir skulptorių – jungiančių dalykų. Dviejų draugų panevėžiečių keliai vietomis itin susimazgę: jaunystėje, vidurkelyje, o ir kūrybinio kelio pabaigoje. Susipažino paauglystėje, vienu metu net gyveno kartu, nuomojosi kambarį Panevėžyje, Kauno gatvėje. Abiejų tėvai noro būti dailininkais nepalaikė, nesuprato jų noro kurti. Petrauskas ir Idzelis lyg ir panašios asmenybės, sovietmečiu laisvi kaip vėjas, improvizuojantys, džiazuojantys gyvenime, ne tik kūryboje. Bet kūrybine prasme tikrai nesulyginami – jau vien paviršutiniškai žiūrint, juk vienas – tapytojas, kitas skulptorius. Tačiau ne mažiau įdomu, kas juos sieja. Pirmiausia jie Lietuvos meno pasaulyje nei šiokie, nei tokie – paraštės menininkai [p. 90].
- Sielų gydytojas: prisimenant Paberžės kūrėją ir kunigą Tėvą Stanislovą. Vilnius : R. Paknio leidykla, 2019. 77 p.
- Stasys Petrauskas (1950-2010): Panevėžio Bitlas. Vilnius : R. Rachlevičiūtė, 2015. 270 p.
