Čičinsko mito reikšmės

LTČičinsko tema mėgstama literatų: be Maironio, savo kūryboje jį įamžino Adomas Mickevičius, Juozas Marcinkevičius. Tai nestebina: juk ir šiandien apie Čičinską mes dar šį bei tą žinome. Jo vaizdinys puikiai simbolizuoja senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės bajoriškų laisvių išvirtimą į visišką savivalę, privedusią prie Respublikos bankroto (beje, šis vaizdinys, kaip vėliau parodysime, ir atsirado būtent XVIII a. pabaigoje kaip tiksli anų laikų autocharakteristika, kai valstybės vidaus santvarkos blogybės tapo akivaizdžios užsienio politikos kontekste; jis nėra paveldėtas iš ankstesnių epochų, kada šiomis laisvėmis dar buvo džiaugiamasi, ar primestas vėlesnių, kada buvo jau apraudamas ir laisvės, ir valstybės žlugimas). Įdomu, kad šis vaizdinys įgavo didelę galią, išlikdamas įvairių kultūrinių lūžių sankirtose. Svarbu priminti, kad Čičinsko legendos gerai žinomos tautosakoje: piktas ir žiaurus ponas įvairiais būdais kankina savo baudžiauninkus. Ir valstiečių sluoksnį pasiekė šis mitas, jį interpretavo, atsižvelgdami į savo lūkesčius bei nusivylimus. Taigi Čičinsko mitas buvo interpretuojamas ir perinterpretuojamas: svarbu tai, kad kiekvienas laikmetis atrasdavo tokią šio mito plotmę, kuri galėdavo paaiškinti jo tikrovės tam tikrą dalį. Regis, ir šiandien tai galioja ne tik literatūriniame, bet ir politiniame diskurse. Tačiau mūsų tikslas nėra pasekti šio vaizdinio interpretacijų kaitą laike, nors tai ir būtų labai įdomu. Mums labiausiai rūpi (bent pabandyti) išsiaiškinti, kaip ir kodėl atsirado ši Čičinsko legenda, ir apskritai, ar tai legenda, ar ir istorinė tikrovė? Tačiau prieš tai apie mito ir istorijos santykį [p. ].