Bandymas gražinti skolą

LTKiekvienas, ką nors kuriantis, turi ar bent tariasi turįs Mokytoją, Pavedėtoją keliu, kuris veda nežinia kur. Paskui mėgina eiti pats. Ar jam pavyksta, nežinia. Sprendžia jau ne jis. Bet visada lieka dėkingumas Mokytojui, atvėrusiam akis į magišką kūrybos pasaulį. Nežinia, kiek jis gali pasikliauti savo nuovoka ar kito patarimais. Bet visada išlieka nuojauta, kad regi pasaulį ir savo, ir kitų akimis. Dažnai būna ne vienas mokytojas, bet vienas iš jų yra pagrindinis. Toks Mokytojas šio straipsnio autoriui Gediminui MARTIŠIUI yra Sigitas GEDA (1943–2008), autoriaus manymu, tikrai nusipelnęs Nobelio premijos. Galai nematė tų premijų, jos kartais tik migla, ir tiek. Tebūnie švari kūrybos ugnis, kurios pagrindinis siekis yra pokalbis su kito žmogaus siela.

ENEveryone who creates anything has, or at least claims to have, a mentor, a guide on the path into the unknown. Afterwards, they try to continue alone. They do not know whether they are successful or not. It is not up to them to decide. But there always remains a debt of gratitude to the mentor, who opened their eyes to the magic of creation. It is unclear how much they should rely on intuition or advice. But there is always a feeling that they see the world both through their own eyes and through the eyes of others. There are usually several mentors, but one always stands out clearly. For the author Gediminas MARTIŠIUS, the one that stands out the most is Sigitas GEDA (1943–2008), who, in the author’s opinion, truly deserved to win the Nobel Prize. For get those prizes, sometimes they are only a mist, and nothing more. Long live the pure fire of creation, whose only goal is to converse with another soul!.