Dialoginė mokinystė. Arvydas Šliogeris ir Vaidotas Daunys

LTMokinystė jaunam itin svarbi, o ir vėliau gera ją jausti. Pirma kaip to, kuris tau autoritetas, palankumą, vėliau kaip reiklumą, galiausiai ir kaip įpareigojimą. Bet ir įpareigojimą, neatskiriamą nuo palaikančio, laisvinančio ryšio. Kaip ryšio, išaugančio ligi pokalbio, vykstančio ir tada, kai jis realiai nevyksta, iki dialogo. Dialoginė mokinystė yra aukščiausia mokinystės pakopa. Arvydas Šliogeris žinojo esąs mokinys (ir kai laisvu pagarbos gestu Juozui Girniui tarė „Metre“), žinojo ir turįs mokinių. Ne tik studentų, ne tik doktorantų. Buvo ir žmonių, laisvai jį pasirinkusių – ir iš tų, kurie savarankiškai studijavo, norėjo versti, populiarinti jo mąstymą, tikėjo jo vieta ir pasaulyje. Ne vienas asmuo yra ir atvirai Arvydą Šliogerį mokytoju pavadinęs. Iš mokinių rato, gal pirmiausia universitetinio, dar turėtų ateiti žinių, minčių, pasidalinimo mokinystės patirtimi. Tragiškai žuvęs Vaidotas Daunys (1958–1995) jau nebepasidalins. Nebuvo studentas nei doktorantas, kitų pradinių interesų, lituanistas, bet domėjęsis filosofija, rašęs diplominį darbą apie Vinco Mykolaičio-Putino poezijos filosofiškumą, dar studentas skaitęs filosofų raštus, Vydūną. Iš jo bendravimo su Arvydu Šliogeriu galima bandyti pasiaiškinti vieną kitą svarbesnį mokinystės momentą. Tinka ją vadinti laisvąja, pasirinktąja mokinyste, neįpareigota akademinių santykių, išaugusia iki dialogo – jau ir po Vaidoto mirties.

ENPupillage through dialogue is the highest form of pupillage. The philosopher Arvydas ŠLIOGERIS (1944–2019) had pupils in addition to his undergraduate and PhD students. There were some who took him as their teacher, studying on their own, who translated and popularised his thinking, believing in his impor tant place in the world. The Lithuanian poet and cultur ologist Vaidotas DAUNYS (1958–1995) was not one of Šliogeris’ students, but pursued a deep interest in his philosophy, and wrote his graduate thesis on philosophy in the poetry of Vincas Mykolaitis-Putinas. The literaturologist Viktorija DAUJOTYTĖ, considering his interactions with Arvydas Šliogeris, contemplates some of the more important moments in his pupillage. His relationship would best be described as a free pupil under the philosopher, not bound by academic hierarchy, a relationship that reached the heights of dialogue, even after Vaidotas’ tragic death.