Mažutėlių vadas ir tarnas: kunigui, švietėjui Jonui Katelei - 190 metų
LTBe lyderių didieji pokyčiai nevyksta nei mažose, nei didelėse bendruomenėse. O už tikro lyderio visada slypi autoriteto galia kaip aukštesnės idėjos įsikūnijimas. Autoriteto galia randasi iš atsidavimo kilniam tikslui ir tarnystės kitam, patikėjusiam lyderiu. Be autoriteto nėra įmanomas joks visuomeninis, tautinis ar politinis veikimas. Toks vedlys gūdžiais carinės priespaudos laikais Panemunėlyje buvo kunigas Jonas Katelė (1831–1908), kuris savo pavyzdžiu įrodė visai Lietuvai, ką galima daryti ir padaryti, kai kitiems tas neįmanoma. Jo autoriteto jėga parapijiečiams buvo tokia, kad jam nepaklusti, juo nesižavėti negalėjo. Kokie stebuklai dedasi šitoje parapijoje, pasižiūrėti važiavo patys šviesiausi žmonės: Jonas Basanavičius, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Jablonskis, Antanas Smetona, Mykolas Romeris... O atvažiavę ne tik svečiuodavosi, bet dalijosi idėjomis, naujais sumanymais. Nuoširdžiausia bičiulystė užsimezgė su Juozu Tumu-Vaižgantu. Prasmingas jų bendrystės rezultatas – drauge sukurta pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“, kurios premjera įvyko Naujikuose. Atvažiavęs rašytojas gyvai domėjosi bažnyčios ir parapijos gyvenimu. Jam pasipiktinus, kam lenkiškai giedamos „Gadzinkos“ („Marijos valandos“), sūnėnas Juozas Katelė tuoj pat suburia kelis jaunuolius ir vieną sekmadienį „Marijos valandas“ užgieda lietuviškai. Laisvamanis Jonas Šliūpas po apsilankymo Panemunėlyje stebėjosi: „Pamačiau ko Lietuvoje nebuvau niekur kitur regėjęs: jaunuomenė žinių turėjo tiek, kiek gimnazistai, perėję 3 klases.“ O po lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus apsilankymo parapijiečiai atsiliepia į jo kvietimą saugoti lietuvybę, rinkti tautos turtą – pasakas, dainas [p. 3].
