Dzūkijos partizanų ginklininko prisiminimai
LTGimiau ir užaugau gražioje Dzūkijos vietoje tarp Leipalingio ir Liškiavos, prie Žaliamiškio. Tėvai turėjo 15 ha žemės. Ūkyje triūsė dvi seserys, dar du broliai, abu tėvai ir sena močiutė. 1922 metais Nepriklausomos Lietuvos laiku tėtis Antanas Gaidys stojo dirbti į policiją. Rusams okupavus Lietuvą, 1940 metais pirmųjų trėmimų pavyko išvengti. Karo metu tėtis policijoje nebedirbo, mes ramiai sau ūkininkavome. Po antrosios rusų okupacijos 1944 metais, gyvenant prie miško, kontaktai su artimiausiu partizanų būriu užsimezgė greitai. Tarp Miroslavo, Seirijų ir Liškiavos susiformavo karininko A. Juozapavičiaus vardu pavadintas partizanų būrys, vadovaujamas Antano Grušausko-Siaubo. Šis ir kiti gretimi būriai priklausė Šarūno rinktinei. Pastaroji priklausė Dainavos apygardai, kurią sujungė ir jai vadovavo pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kaip vėliau sužinojau, kovojęs ir žuvęs mūsų Žaliamiškyje. Partizanams padėti buvo ypač smagu, nes daugelis buvo kilę iš aplinkinių kaimų, tėties pažįstami ir mano brolių bei seserų draugai. Taip pat mūsų tikėjimą greitomis permainomis labai skatino 1945 metais sėkmingi partizanų mūšiai apylinkėse. Štai 1945 m. gruodžio 21 d. A. Grušausko-Siaubo jungtinis būrys Paserninkų kaime kautynėse sunaikino 17 istrebitelių. Partizanai pasitraukė be nuostolių. Daugelis tų žygių jau yra aprašyti mūsų apylinkių partizanų ir ryšininkų prisiminimuose [p. 25].
