Graužia namą kinivarpa
LTNegaliu pamiršti vienos 1980 metų vasarvidžio akimirkos... Atvykstu aplankyti dukrytės, poilsiaujančios Giruliuose įsikūrusioje pionierių stovykloje „Žuvėdra“. Ir išgirstu ritmingai žengiančių būrio vaikų balsus: „Raz, dva, my ne jieli! Tri, četyre, jiest chatim! Padavaite paskorieje, a to povara sjiedim! – Viens, du mes nevalgę! Trys, keturi, valgyti norime! Greičiau duokite, nes suvalgysime virėją!“ Nors buvau susipažinusi su Sovietų Sąjungos Komunistų partijos nacionalinės politikos užduotimi – sąjunginių respublikų dar ikimokyklinio amžiaus vaikus, lankančius lopšelius ar darželius, privaloma išmokyti ne mažiau kaip 500 rusiškų žodžių, tačiau iš pajūrio grįžtančių pietauti mažamečių skandavimas, turiu prisipažinti, mane sukrėtė. Klaipėda – reikšmingas Sovietų Sąjungos uostas, rusakalbių oazė: gatvėje, gydymo įstaigose, pašto skyriuose ir teisme, darbo vietose dauguma gyventojų bendrauja vadinamąja antrąja, gimtąja, kalba – rusų. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valdžios įstaigų net lietuviškų tekstų raštai apipavidalinti rusiškai. Absoliuti dvikalbystė! [p. 10].
