Mes - iš peršautų dainų krašto
LTViso kaimo šunys loja, Gal stribukai jau atjoja... Hm, atjoja? Paskutinis žodis – dėl rimo. Suvalkijoj, Dzūkijoj – stribai, Rytų Aukštaitijoj – skrebai, o mes kietakaktiškai tebevadiname juos liaudies gynėjais. Tik iš kur kaimiškame pavadinime kandi pajuoka, šaltukas? Ar maža jų springo, laistė šią žemę savo krauju, nesudejavę krito nuo smūgių iš pasalų, ar maža šliauždavo iš paskutiniųjų per plaukiančius rugius, palikdami paskui save raudoną šliūžę? Ar retai gyviems meistriškai išpjaustinėdavo penkiakampes žvaigždes nugarose, o mirtį pasitikti sukąstais dantim tekdavo tai šalvenančiais vidurnakčiais, juodoj kaip sustingęs siaubas tamsoj, be riktelėjimo „Tegyvuoja draugas Stalinas!“, tai žalsvoj mėnesienoj abejingai mirksint žvaigždėms ir dar abejingiau ambrijant šunims, kurie, rodos, niekad ir netūnodavo būdose – skalydavo ir skalydavo? Ar maža jų korė, pjaustinėjo jiems liežuvius, akis badė, skandino juos atkampiausiose balose ir raistuose, kad amžiams be žinios pražūtų? Ar stigo drąsių ir narsių vyrų, ne vien aklai už išžudytus savuosius, gimines, kaimynus keršijusių, bet ir šventai tikėjusių kovos prasme, partija, žemės perdalijimo teisybe? Argi pagaliau negynė jie liaudies, kaimiečio nuo teroro? [...] [p. 50].
