LTJaučiu pilietinę pareigą iškelti iš praeities Lietuvių fronto „didžiojo rezistento“ gyvenimo knygą ir nupūsti nuo jos laiko dulkes: prisiminti šviesią amžinos atminties asmenybę – profesorių Juozą Ambrazevičių-Brazaitį ir per jį nulenkti galvą nesibaigiančiai Tėvynės rezistencijai. Jos istorijoje didį tėvynės gandą mini mūsų bočiai, po žaliu vasaros pievų kilimu ilsisi partizanai, o Sibiro taigose Viešpatį šlovina suledėjusios tremtinių ašaros. Laikas iškelti mūsų rezistentų didžius darbus ir sudėtas gyvybės aukas. Noriu šaukti, turiu šaukti, nes Lietuva tyli. Rezistentų atminimas dar nėra įrašytas į mūsų tautos svarbiausių pareigų sąrašą. Liekame jiems skolingi [p. 3].