Sausio tryliktoji: šiapus, anapus ir virš barikadų
LTPenkiolika metų praėjo nuo tos nakties. Nakties, kuri pelnytai laikoma Laisvės gynėjų diena. Tą naktį turėjo būti jėga panaikinta atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė, užgrobiant paskutinius svarbiausius valstybės taškus – Lietuvos radiją ir televiziją ir Lietuvos Respublikos parlamentą. Tačiau nuo 1939 metų Lietuvoje vis dar tebebuvusios okupacinės kariuomenės tankų ataka užduso prie Lietuvos televizijos bokšto. Kodėl? Štai du akimirksniai. „Nebijokim, šoviniai netikri, nesitraukim“, – virpėdamas drąsina vaikinukas. Ir niekas nesitraukia. „Ja bolše tak ne mogu“ („Aš daugiau taip nebegaliu“), – palinkęs prie tanko pervažiuotos merginos kalba kareivis. Ir parlamentas nešturmuojamas. Prieš keletą dienų mūsų Prezidentas klausė inteligentijos atstovų, kodėl Lietuvoje taip sumenko patriotizmas, kodėl kyla abejonių dėl valstybės ateities. Nemanau, kad dėl to kalčiausi prasti mūsų mokykliniai istorijos vadovėliai. Tačiau tiesa yra ir tai, kad apie Sausio 13-ąją, patriotiškiausią ir dramatiškiausią mūsų naujausios istorijos dieną, mes neturime nei romanų, nei apysakų, nei valstybinio lygmens tyrimo, turime viso labo porą fragmentiškų dokumentų rinkinių. Nors tą naktį virš Lietuvos susidūrė trys galingos jėgos. Kokios jos? [...] [p. 47].
