Vaižganto vaizdinys dokumentiniame filme "Tumo kodeksas"

LTStraipsnyje analizuojamas Eimanto Belicko režisuotas dokumentinis filmas "Tumo kodeksas“, kuriame siekiama atskleisti, koks jame sukuriamas Vaižganto vaizdinys. "Tumo kodeksas“ įteisina naują dokumentinio filmo kalbos konvenciją, grįstą dokumentinę faktografiją ir išmonę bei dvi laiko plotmes derinančia žiūra. Belickas dokumentiniame filme "Tumo kodeksas“ pasirinko laiko chronologija grindžiamą pasakojimą ir jį konstravo iš Lietuvai gyvybiškai svarbių XIX a. pabaigos–XX a. pradžios politinių ir kultūrinių įvykių, kuriuose aktyviai dalyvavo ir Vaižgantas. Todėl visuomeninis Vaižganto vaizdinys filme daug reikšmingesnis, dažnai užgožiantis asmeninį. Filmo pavadinime esanti Tumo pavardė formuoja būtent asmeninės, privačios erdvės prerogatyvos lūkestį, kuris filme išpildomas tik iš dalies ir fragmentiškai. Filme dominuoja visuomeninė plotmė, viešai atliekami vaidmenys, besisiejantys su Vaižganto vardu.

ENThe article analyzes the documentary film "Code of Tumas" directed by Eimantas Belickas and seeks to reveal the image of Vaižgantas. The "Code of Tumas" legitimizes a new convention on the language of documentary film, based on documentary fact and fiction and a double temporality. In the documentary film "Code of Tumas", Belickas chose a narrative based on the temporal chronology of the political and cultural events of late 19th and early 20th centuries, in which Vaižgantas took an active part. Therefore, the social image of Vaižgantas in the film is much more significant, often overshadowing the personal one. Tum’s surname in the title of the film forms the expectation of the prerogative of personal, private space, which is only partially and fragmentarily fulfilled in the film. The film is dominated by the public sphere, with publicly performed roles associated with the name of Vaižgantas.