Odpowiedzialność materialna ministrów na Litwie

LTStraipsnyje nagrinėjama materialinės atsakomybės taikymo ministrams galimybė, jos taikymo pagrindai ir taisyklės. Kad materialinė atsakomybė ministrams gali būti taikoma vienareikšmiškai 2018 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas. Vyriausybės įstatyme, reglamentuojančiame Vyriausybės veiklos organizavimo, ministrų atsakomybės ir atskaitomybės klausimus, apie materialinę ministrų atsakomybę nekalbama. Dėl tokio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai suabejojęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas išaiškinti, ar šiuo atveju nėra legislatyvinės omisijos, t.y. situacijos, kai galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta tai, kas pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimosi pagrindu pradėtą konstitucinės justicijos bylą išnagrinėjęs Konstitucinis Teismas nurodė, kad a) ministrai asmeniškai atsako už visą savo veiklą vadovaujant ministerijai, b) neteisėtais veiksmais (neveikimu) žalą padarę ministrai turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala ir c) valstybė, atlyginusi neteisėtais ministro veiksmais (neveikimu) padarytą žalą, turi gauti dėl savo patirtų (visų ar dalies) praradimų atlyginimą iš savo įgaliojimus netinkamai įgyvendinusių ministrų. Nors Vyriausybės įstatyme materialinė ministrų atsakomybė nėra nustatyta, tačiau legislatyvinės omisijos nėra, nes ministrų neteisėtais veiksmais padarytą žalą atlyginusi valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, įskaitant ir ministrą, pagal Žalos atlyginimo įstatyme nustatyta tvarką.Konstitucinio Teismo išaiškinimas grindžiamas trejopais šaltiniais: Konstitucinio Teismo formuojama oficialiąja konstitucine doktrina, Venecijos komisijos ataskaita ir ordinarinės teisės interpretacija. Kadangi Konstitucijos tekste ir ligšiolinėje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nėra tiesioginių argumentų, kurių pagrindu būtų įmanoma patvirtinti materialinės atsakomybės taikymo ministrams galimybę, Konstitucinis Teismas savo poziciją argumentuoja konstituciniais atsakingo valdymo, skaidrumo ir teisinės valstybės principais. Apie galimybę patraukti ministrus materialinėn atsakomybėn nieko nekalbama ir Venecijos komisijos ataskaitoje dėl politinės ir baudžiamosios ministrų atsakomybės santykio, todėl Konstituciniam Teismui tenka remtis šioje ataskaitoje įtvirtintomis bendrojo pobūdžio nuostatomis, kurių esmė ta, kad už padarytus teisės pažeidimus ministrai turi atsakyti. Nors Konstitucinio Teismo praktikoje tai yra neįprasta, bet ordinarinei teisei aiškinti Konstitucinio Teismo nutarime yra skirtas didelis dėmesys – jis sudaro daugiau kaip 35% viso nutarimo teksto. Šio aiškinimo rezultatas – Konstitucinis Teismas nurodė, kad ministras gali būti traukiamas materialinėn atsakomybėn už kaltais, o ne tik tyčiniais veiksmais padarytus teisės pažeidimus. Ministro kaltais neteisėtais veiksmais padarytą žalą atlyginusi valstybė įgyja regreso teisę, kuri įgyvendinama tik teismine tvarka ir pagal kurios maksimali riba – devyni vidutiniai ministro darbo užmokesčiai.