Hermeneutinė Rytų-Vakarų priešpriešos problema

LTJeigu Žemė būtų keturių dramblių laikomas plokščias diskas, tuomet geografinės rytų ir vakarų sąvokos atrodytų mažiau vaiduokliškos. Tačiau žmogus yra mitinis padaras, homo fabulosus, visada tarpstantis padavimui tapataus pasaulio viduje, todėl jo paties konkrečios egzistencijos, kalbos ir anaiptol ne beribės vaizduotės įtvirtintos koordinatės visada byloja apie poreikį suvokti save, kaip centrinę įprasmintos visatos ašį. Tikriausiai būtų trivialu prisiminti visas nevienareikšmes Rytų-Vakarų priešpriešos konotacijas, pradedant Trojos karu ar Kserkso ekspedicija ir baigiant Aleksandro žygiais arba Marco Polo kelionėmis, kadangi tai būtų tuščias laiko švaistymas, bandant išsiaiškinti, kurios karalystės ar Romos provincijos kitų provincijų atžvilgiu yra rytinės, o kurios - vakarinės. Tuo tarpu apibendrinta, statiška ir abstrakti „Rytų" sąvoka, neretai kerinti savo monumentalumu, nejučia išduoda anachronistinį atskaitos tašką, tapatų mažos ir trumparegės krikščioniškos visuomenės miražui. Optinę apgaulę palaikantis „šventorius" dar labiau susiaurėja, kai egzotiška „kitatimi" (to heteron Platono dialektikoje, arba tiesiog į paribius nuvilnijusiu daugiu - apeiron to pietos) tampa ne tik saracėnų Arabia Felix, bet ir Konstantinopolis bei Aleksandrija. Na, o Numenijaus laikais ir pati krikščionybė drauge su chaldėjų orakulais ir Mozės legendomis buvo ne kas kita, o mirage oriental, kaip taikliai yra pasakęs A. J. Festugiere, kalbėdamas apie antikos laikais vyravusią tendenciją žvelgti į Rytus, kaip į visokiausios išminties ištaką ir pradžią (p. 179).