Derrida "zona be priklausymo" ir literatūrinė aplinka

LTPriklausymo kalbinei grupei klausimas yra svarbus Derrida tapatybės šaltinis. Derrida sampratoje kalba yra tapatybės kūrimo šerdis. Apmąstydamas savo paties gyvenimą, jis analizuoja sąvokas „motinos kalba“, „gimtoji kalba“, „kito kalba“. Straipsnyje analizuojamos Derrida išryškintos susvetimėjimo, tremties ir nostalgijos emocijos, kurios persekiojo jį apmąstant kalbą. Taip pat filosofui buvo svarbios „vidujybės slėpimo“, traumos ir paslapties sąvokos. Kolonijinė ir pokolonijinė patirtis, dėl kurios jo kultūrinei tapatybei iškilo rimta grėsmė, leido atsirasti gynybos mechanizmams, turėjusiems jį apsaugoti nuo šios traumuojančios praeities pasikartojimo. Šiame straipsnyje nagrinėjami Derrida tekstai „Kito vienakalbystė arba kilmės protezas“ (1998), „Kaip išvengti kalbėjimo: neigimai“ (2008), „Literatūros darbai“ (1992) ir kt. To rezultatas – daugialypė Derrida tapatybė, kuri plėtojosi visą jo gyvenimą, sukuria paradigminę situaciją – jis jaučia, kad kalba jam daro didesnę įtaką: „Aš turiu tik vieną kalbą ir ji ne mano.“ Daug Europos rašytojų ir poetų yra išgyvenę tą pačią situaciją – „kalba kaip zona be priklausymo“. Dėl šios priežasties atkreipiamas dėmesys ir į kitus garsius rašytojus – Paulį Celaną ir Ingeborg Bachmann.

ENThe question about belonging to a linguistic group is an important source of Derrida’s identity. Derrida understood language as the heart of identity construction. Thinking about his own life, he analyses such notions as maternal language, mother tongue, the language of the other. The article analyzes the emotions of alienation, exile, and nostalgia highlighted by Derrida. They haunted him while he contemplated on the language. The expressions of “hiding the inner”, trauma and secret were also important for him. The colonial and post-colonial experience that placed his cultural identities under severe threat gave rise to defense mechanisms that try to defend him against a repetition of this traumatic past. This article considers such works of Derrida as Monolingualism of the Other or the Prosthesis of Origin (1998), How to Avoid Speaking: Denials (2008), Acts of Literature (1992), and others. As a result, Derrida’s multiple identities that were developing during his life create a paradigmatic situation: he feels that the language is more influential for him. “I have only one language and it is not mine“. For different reasons, these words as a prayer were often reiterated by those who experienced emigration and alienation from their native language. Many European writers and poets have experienced the same situation with “language as a zone without belonging”. For this reason, attention is also drawn to other famous writers – Paul Celan and Ingeborg Bachmann.