Klasikiniai ir šiuolaikiniai nedeterministinės temporalinės logikos modeliai: semantinio kompatibilizmo pranašumas

LTDisertacijoje svarstoma atsitiktinių teiginių apie ateitį problema – klausimas, ar ir kokią teisingumo reikšmę dera priskirti būsimojo laiko išraiškoms, kurios nėra nei būtinos, nei neįmanomos, o vien tik atsitiktinės. Darbe analizuojamos aštuonios formaliosios semantikos teorijos, pateikiančios skirtingus kriterijus atsitiktiniams teiginiams apie ateitį vertinti: nedvireikšmių (daugiareikšmių ir teisingumo reikšmių pertrūkius įtraukiančių) semantinių teorijų grupei priklausančios 1) J. Lukasiewicziaus sistema L3, 2) S. C. Kleene sistema K3, 3) A. N. Prioro okamizmas, 4) R. Thomasono supervaluacionizmas, 5) J. MacFarlane’o reliatyvizmas ir dvireikšmių semantinių teorijų grupei priklausančios 1) C. S. Peirce’o, 2) D. Lewiso antrininkų bei 3) plonos raudonos linijos teorija. Disertacijoje atliekama išsami aštuonių pastarųjų semantinių teorijų analizė bei pristatomas originalus atsitiktinių teiginių apie ateitį vertinimo metodas, neturintis trūkumų, būdingų jau egzistuojantiems šios teiginių klasės vertinimo metodams. Disertacijoje ginama tezė, jog adekvačiausia atsitiktinių teiginių apie ateitį vertinimo teorija yra išsišakojančio laiko struktūra paremta plonos raudonos linijos teorija, visiems atsitiktiniams teiginiams apie ateitį suteikianti įverčius teisinga arba klaidinga, kadangi joje paprasčiausiu būdu (t. y. įvedant mažiausiai parametrų) galima išlaikyti visus pagrindinius mūsų intuicijas apie laiko tėkmę atitinkančius loginius principus [LMT disertacijų gynimų DB].