Ateities ontologijos šiuolaikinėje filosofijoje: Stiegleris ir Meillassoux

LTBernard’o Stieglerio ir Quentino Meillassoux projektuose radikaliai atviros ateities klausimas pasirodo esąs kertinis. Meillassoux filosofijoje radikalus neapibrėžtumas kaip hiperchaosas verčia permąstyti žmogiškąją prieigą prie hiperchaotiškos tikrovės, tuo tarpu Stiegeriui apibūdinant tikrovę kaip entropišką, tačiau turinčią potencialo tapti negentropiška, atsiranda poreikis permąstyti žmogaus vietą šiame virsme. Abiem atvejais metamas iššūkis ligtolinės kontinentinės filosofijos formuluotoms laikiškumo ir ateitiškumo sampratoms. Meillassoux ir Stieglerio projektai turėtų būti vertinami kaip du skirtingi koreliacionizmo problemos sprendimai: grynai spekuliatyvus kelias, kuriuo žmogaus protui siekiama suteikti prieigą prie radikalaus neapibrėžtumo (Meillassoux) ir technologiškai medijuotas kelias, kuriuo užklausiama ontologinė perskyra tarp žmogaus ir tikrovės (Stiegleris). Ateities konceptas Meillassoux ir Stieglerio projektuose suprastinas kaip ontologinis neapibrėžtumas, kuris praturtina ir dar labiau įgalina iš Deleuze’o ir Derrida ekstrapoliuotą a-venir konceptą. Tiek spekuliatyvioji (Meillassoux), tiek į medijas orientuota (Stiegler) prieiga prie neapibrėžtos tikrovės reikalauja permąstyti vaizduotės sampratą ir iš naujo apibrėžti jos funkcijas. Stieglerio ir Meillassoux projektai traktuotini kaip pereinantys nuo būties ontologijos prie vadinamosios gal-būt ontologijos, kurios kertinė dedamoji yra radikalus atvirumas ne tik ateities, bet ir būties kaip tokios pokyčiams [LMT disertacijų gynimų DB].