Romantizmas kaip postmoderniosios meninės reprezentacijos šaltinis

LTDisertacijos objektas – romantinė meninės reprezentacijos samprata. Ji analizuojama kaip filosofinė meninių idėjų santykio su tikrove problema ir svarstoma apmąstant romantizmo idėjų atspindžius tapyboje. Tai daroma kvestionuojant stereotipinę, nihilizmo ir solipsizmo persmelktą, dabartinę romantizmo sampratą. Siekiama įrodyti, kad postmodernizmo sąlygomis romantizmo meno filosofijos ir estetikos idėjos yra prasminį reprezentacijos suvokimo aspektą, jo atsiskleidimą tapybos forma išlaikantis veiksnys. Pirmoje disertacijos dalyje, remiantis romantizmo meno filosofijos teorijomis, ginamos romantinio subjektyvizmo, vizionieriškumo, teologinio mąstymo tezės, kurios leidžia pagrįsti tapybos autonomiškumo – meninės formos idealo idėją. Antroje dalyje aptariama romantizmo estetinių idėjų inversija, kurią skatina postmoderniosios filosofijos diegiami simuliacijos, antisubjektyvizmo postulatai, pragmatinė meno procesų orientacija, technologiniai eksperimentai. Kritinė postromantizmo reiškinių analizė išplėtojama trečioje disertacijos dalyje, išryškinant takoskyrą tarp inertiškų ir romantizmo tradiciją tęsiančių dabartinės tapybos atmainų. Esminiai romantizmo ir postmodernizmo sampratų skirtumai patvirtina prielaidų apie romantizmo tęsinius kontraversiškumą: postmodernioji meninė reprezentacija skleidžiasi romantizmo atvertoje perspektyvoje, tačiau įgauna pseudoromantizmo pavidalą. Stereotipiniai romantizmo tęsiniai tapyboje aptariami kaip subjektyvių perversijų, sentimentalizmo išraiška, polinkis į destrukciją, vizualinius efektus, hibridiškumą. Idealistinį romantizmo idėjų turinį, artimą pirminėms istorinio romantizmo sąjūdžio idėjoms, galima atpažinti dabartinėje abstrakčiojoje ir ekspresyviojoje tapyboje, kuri gyvuoja postmodernaus meno reiškinių periferijoje [LKTI].