Baltarusijos valstybingumo istorija: nuo idėjos link nacionalinio valstybingumo

LTAptariamas leidinys parengtas įgyvendinant didelę programą „Baltarusių nacijos, valstybingumo ir kultūros istorija“, iš viso bus išleisti 5 tomai. Programai vadovauja Aleksandras Kovalionja, o trečiojo tomo atsakingi redaktoriai yra Valentinas Mazecas, Nikolajus Smechovičius, Sergejus Trejaka. Iš viso suburta 16 autorių iš įvairių Baltarusijos istorijos mokslo institucijų. Aptariamas leidinys svarios apimties, jame gausu įvairių iliustracijų, iš kurių pažymėtini baltarusių istorinių personalijų portretai, taip pat istoriniai Baltarusijos žemėlapiai (deja, nenurodyti jų autoriai). Tomo gale yra vardų bei geografinė rodyklės. Naratyvas paremtas istorizmo principu, jame ankstesnės istoriografijos teiginiai derinami su naujų duomenų iš įvairių šalių archyvų analize. Apskritai, tomas priskirtinas akademinio pobūdžio studijoms, ir jo skaitymui reikalingas specialus pasiruošimas. Tomas suskirstytas į keturias dalis. Pirmojoje apžvelgta istoriografija, kurioje pagrindinis dėmesys sutelktas į autorių – tarp jų ir užsienio – interpretuojamą baltarusiško valstybingumo problemą, antroji bei trečioji dalys skirtos revoliucinėms 1917–1922 m. peripetijoms, kurios siejamos su baltarusiško valstybingumo geneze bei realizacija, o ketvirtoji pavadinta „Baltarusiško nacionalinio valstybingumo vystymasis trečiame bei ketvirtame XX a. dešimtmečiuose“. Taigi, pagrindinė tomo idėja nekelia abejonių. Deja, „panirus“ į 638 puslapių tomo gelmę, ima nykti ne tik pagrindinė idėja, bet ir konkretaus vieno ar kito siužeto turinys.Nematyti didesnių tomo sudarytojų pastangų padėti skaitytojui susigaudyti, kurie faktai bei procesai laikytini svarbiais, o kurie – antraeilės reikšmės, bet svarbiausia, lieka neaišku, ką laikyti tiesiogiai susijus su Baltarusija bei baltarusiais, o kas tebūtų pagalbiniai ar šalutiniai veiksniai. Susidaro įspūdis, tarsi autorių tikslas būtų pagrindinę tomo idėją „skandinti“ verbaliniame vandenyne, kartu slepiant ją nuo skaitytojo. O ketvirtos dalies tekstas, ypač skyreliai apie profsąjungas arba apie jaunimo veiklą, tiesiog primena sovietinių laikų disertacijų apie socializmo statybą tekstus. Bet tai anaiptol nereiškia, kad neprasminga aptariamą leidinį skaityti. Šiaip ar taip, tai kaimyninės valstybės istoriografinė raiška, tad jai būtina rodyti ir dėmesį, ir pagarbą [p. 201-202].