Iš etnomuzikologijos židinio istorijos
LTVėlyvą 1947 m. rudenį Vilniaus valstybinės konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos akademijos) centrinių rūmų 219 auditorijoje, kur vykdavo kompozitoriaus Jono Švedo vadovaujamos Orkestrinio fakulteto Liaudies muzikos instrumentų katedros paskaitos, buvo pastebimas didelis sujudimas. Šioje katedroje dirbusi lietuvių liaudies muzikinės kūrybos dėstytoja Jadvyga Čiurlionytė, pasitelkusi būrelį vyresniųjų kursų studentų, rengė pirmąją konservatorijos gyvenime lietuvių liaudies muzikos parodą. Vieni kalė ant auditorijos sienų įvairiaspalvius lietuviškų raštų audinius. Kiti prie jų tvirtino iš etnografinio muziejaus, įsikūrusio Vilniaus universiteto patalpose, pasiskolintus ir iš dėstytojų P. Stepulio ir P. Samuičio asmeninių kolekcijų surankiotus lietuvių liaudies muzikos instrumentus. Tarp jų puikavosi šiaudinės žąsies plunksnų birbynės, iš žilvičio ir karklo išsuktos švilpynės, skudučiai, lamzdeliai, beržo tošimi apsukti mediniai ragai (trimitai), liaudies meistrų - P. Puišio, S. Rudžio - kanklės (p. 130).
