Primityvizmo XX a. muzikoje fortepijonui interpretacija

LTXX a. įvairios meno srovės Europoje radosi kaip reakcija į nusivylimą giluminiais politinės ir socialinės-ekonominės pusiausvyros, mokslo ir technologijų pažangos bei kasdienio gyvenimo pokyčiais. Viena iš šių srovių, primityvizmas, formavosi kaip priešprieša modernumui, skatindama grįžimą prie paprastesnio, labiau į žmogų orientuoto gyvenimo būdo, atrodžiusio patraukliu su to meto nevakarietiškų visuomenių gyvenimu ir papročiais geriau susipažinusiems europiečiams. Akademinės muzikos kompozitoriai nebuvo išimtis: nauji įspūdžiai buvo lyg gaivaus oro gūsis jų kūrybai, įkvėptai įvairių šaltinių iš pačių tolimiausių geografinių vietovių, suteikiančių jų kūriniams neginčijamą egzotinę aurą. Fortepijoninės muzikos tradiciją, įsitvirtinusią išgrynintoje ir kanonizuotoje instrumentinės raiškos paradigmoje, galiausiai taip pat paveikė šios įtakos: taip, pavyzdžiui, atsiskleidė perkusiškumo vaidmuo platesnei tembrinei įvairovei atsivėrusioje fortepijoninėje muzikoje. Šiame tiriamajame darbe gilinamasi į meninės primityvizmo srovės ir fortepijoninio atlikimo sąsajas XX a.: menininkas tyrėjas siekia nustatyti primityvizmo stiliumi kurtos fortepijoninės muzikos bendrąsias ypatybes ir jų raiškos būdus įvairių kompozitorių primityvistų kūryboje; nagrinėjami aktualiausi tokio repertuaro atlikimo aspektai [eLABa ETD].

ENOver the twentieth century, several different art movements emerged in Europe as a reaction to people’s dismay at profound changes in the political and socio-economic balance, scientific and technological progress, and daily life. Among these, Primitivism opposed modernity in favour of a return to a simpler and more people-oriented way of life that Europeans could embrace after having observed the lifestyle and customs of non-Western societies at that time. Composers of art music were not exempt from being captivated by such impressions and began to bring a breath of fresh air to their music by drawing upon the most diverse sources of inspiration originating from very remote geographical backgrounds, thus conferring an incontrovertible exotic aura upon their works. The piano music tradition, firmly anchored to a rather crystalized and canonic paradigm of instrumental expression, eventually absorbed all such stimuli too, by, for instance, revealing the percussive character of the piano and opening itself up to a wider timbral diversification. The present artistic research paper delves into the correlations between the artistic current of Primitivism and the field of piano performance over the twentieth century: the artist-researcher identifies the common characteristics of piano music modelled in a Primitivistic style and the ways they are implemented by the diverse composers whose compositions are attributable to this style, while also examining the most relevant performative aspects of this repertoire.