Studijinio komponavimo fenomenas ir raiškos perspektyvos

LTStudijinis komponavimas šiame darbe traktuojamas ne kaip stilistinė direktyva, nukreipianti į aiškias estetines muzikos ar garso meno nuorodas, bet kaip komponavimo priemonių bei principų visuma, apimanti įvairias pastarųjų dešimtmečių technologines, estetines paradigmas. Išskirtini tris esminiai gebėjimai, kurie sudaro kompozitoriaus, kuriančio studijoje, ypatybių grandinę: gebėjimas išlaikyti ryšį su specifine aplinka (interaktyvumas), gebėjimas kurti specifines priemones (dematerializuotus instrumentus) ir specifinis gebėjimas klausyti ir išgirsti. Santykis su kūriniu ir reakcijomis į jį turi aiškų abipusį ryšį: kūrinys veikia kompozitorių kaip klausytoją, bet tuo pačiu yra veikiama ir priešinga kryptimi. Kokios prasmės yra įkoduojamos šiose refleksijose – atsakymai į šį klausimą koreliuoja su nagrinėjamos studijinio komponavimo temos psichologiniais aspektais. Kadangi muzika apskritai yra meno rūšis, naudojanti garsus, kaip mediumą perduoti prasmes, verta panagrinėti šį fenomeną kaip ženklų ir jų sistemų visumą. Semiologinio komunikavimo procesai per poietinį kompozitoriaus ir estezinį aplinkos ryšius su kūriniu, leidžia pagrįsti integralios trijų dalių studijinio komponavimo koncepcijos teoriją. Implikuojant interaktyvumo, dematerializuoto instrumento ir klausymo strategijos konceptus į semiologinę žinutės įkodavimo ir rekonstravimo schemą, gauname naują studijinio komponavimo principų integracijos interpretacinį modelį [eLABa ETD].

EN"Studio-based composition" is used not as a definition denoting stylistic directive that directs clear aesthetic references to the art of music or sound, but as a set of composition tools and principles, encompassing various technological and aesthetic paradigms of recent decades. The ability to maintain contact with a specific environment (interactivity), the ability to create specific tools (dematerialized instrument), and the specific ability to listen and hear (listening strategy ) are the three fundamental foundations of studio-based composing strategy. The relationship with the musical work and the reactions to it have a clear reciprocal connection: the work affects the composer as a listener, but at the same time is affected in the opposite direction. What meanings are coded in these reflections - the answers to this question correlate with the psychological aspects of the topic of studio-based composition. Since music, in general, is an art form that uses sounds as a medium to convey meanings, it is worth examining this phenomenon as a whole of signs and their systems. The processes of semiological communication through the poietic connection of the composer and esthesic connection of the environment with the musical work allow substantiating the theory of the integral three-part concept of studio-based composition. By implanting the concepts of interactivity, dematerialized instrument, and listening strategy into a semiological scheme of message coding and reconstruction, we obtain a new interpretive model of the studio-based composition principles.